Pažintis su Sukuma genties kultūra
 |
| Karibu kwa yangu nyumbani (svah. Prašom į mano namus) |
Visame mieste įsigalėjusi "Coca Cola" kultūra, aišku, yra ir šių gėrimų gamybos vietinė bazė:
Pasiekiame atokiame kampelyje paslėptus Sukuma genties kultūros namus ir Bujora muziejų. Pirmas įspūdis nudžiugina, nes čia daug ornamentuotų namelių su buities atributais ir viskas po atviru dangumi. Sukuma kultūros centras čia įkurtas 1954, o muziejus - 1968 metais. Mus lydi, kaip vėliau išsiaiškiname, taip pat Sukuma genties atstovas, taksi vairuotojas Peter.
Pirmiausiai apžiūrime tradicinius Sukuma namus. Jų namai turi vienas pagrindines įėjimo duris, vadinamas „mita“. Sukuma namai buvo statomi iš medinių kuolų, kurie buvo surišami su Selya medžio pluošto virvėmis. Vidinės sienos apsaugai nuo vandens buvo tinkuojamos moliu, o stogas dengiamas šakomis plaušais ir šiaudais. Stogo viršūnėje buvo pritvirtinami sraigių kiautai, kurie naktį veikė kaip šviesos atšvaitai, žmonių apgyvendintos vietos bei svetingumo ženklas. Sukuma namelio priekinėje dalyje buvo svarbu turėti buliaus kaukolę, kuri simbolizuoja galią ir nuosavybę. Taip pat buvo laikoma pitono oda arba iškamša, kuri buvo naudojama kaip totemas ritualiniams tikslams.
Pagrindinis šeimininko su vaikais namas buvo msonge architektūros stiliaus, kuris pasižymi kūgio forma, vidinėmis sienomis ištinkuotomis moliu su mažomis durimis, bet erdviu belangiu vidumi, talpinančiu nemažai žmonių. Toks namelis turi vidinę ir išorinę dalį, vadinamą "ibindo". Kai vaikai paaugdavo, jie susiręsdavo sau atskirą kvadrato formos namelį banda su miegamuoju ir poilsio kambariu. Šeimai stipriai išsiplėtus, buvo statomas dar vienas msonge namelis, tik be išorinės dalies.
Vidinė namelio dalis buvo naudojam tik tėvų. Čia būdavo miegama ant karvės kailio. Veršeliai taip pat miegodavo šiame kambaryje. Svarbūs buities daiktai kaip žolelės, vandens puodas, maisto indai, ginklai, krepšiai, muzikos instrumentai, ritualiniai atributai, asmeniniai ornamentai taip pat buvo laikomi čia.
Kiemas aptvertas augalų tvora. Kiemo viduje augalais ir šakomis atitvertas gyvulių gardas. Klėtis ir vištidė tai pat įrengti kieme. Taip pat buvo auginami kelių rūšių augalai (lkonge, ikale, lgaka), kurie naudoti gydymui nuo įvairių ligų. Šalia buvo laikomi išskaptuoti akmenys, kurie naudoti vaikų prausimui, šunų maitinimui ir žolelių trynimui ar grūdų malimui.
Paprastai kieme augdavo didelis medis, kuris suteikdavo pavėsį tiek žmonėms, tiek gyvuliams. Namo priekyje buvo kuriamas laužas iš sauso galvijų mėšlo. Su namų šeimininku aplink laužą susėsdavo visi berniukai, nes tai buvo laikas vyresniajam perduoti savo patirtį vaikams.
Šeimininko mirties atveju, jis buvo sudeginamas gyvulių pavėsinėje. Jei jis turėdavo vaikų, tai ant kapo kaip memorialas būdavo pastatomas akmuo.
Vėliau mus pasitinka muzikinė terasa su gausybe milžiniškų jembe būgnų, kuriuos darbuotoja leidžia net pamušti. Kiekvienas iš jų skleidžia vis kitokį garsą.
Aplankome gretimais esančiame narve auginamus du pitonus. Jiems maistui garde paleista pora vištų. Muziejaus prižiūrėtoja sukikena, kai pasakau: "Piton, kula kuku" (svah. pitone, valgyk vištą).
Tada muziejaus darbuotoja pakviečia į tradicinių gydytojų namus. Jie taip pat buvo msonge stiliaus, tik muziejuje, tikriausiai, saugumo tikslais jie betoniniai. Jie buvo apdengti šiaudais nuo viršaus iki apačios. Namelyje buvo dvejos durys: vienos nukreiptos į rytų pusę, kitos – į vakarų. Ant stogo pritaisyti kauptukas ir sraigių kiautai, kurie atitinkamai simbolizavo gyvenimą/maistą ir šviesumą. Viduje buvo laikomi įvairūs vaistai bei ritualiniai atributai: moliūgai, ragai, taburetės, ietys, šluotelės, leopardo oda, vėtytojai, juodi ir raudoni rūbai.
Nuo senų senovės Sukuma bendruomenėje egzistavo tradicinė medicina. Jie tikėjo, kad ši medicina buvo duota dievų. Sukuma gyvenimas priklausė nuo vaistų, kurie naudojami ne tik gydymui bet ir sodybos, jos aplinkos apsaugai. Sukuma raganiai gydytojai buvo vadinami Nfumu arba Manga. Jie gydymo galias paveldėdavo arba išmokdavo. Gydytojas turėdavo gerai išmanyti žolelių gydomąsias, apsaugines savybes ir tausoti aplinką. Tradicinės medicinos gydytojai ligas nustatydavo sapnais arba surengtais ritualais. Galima išskirti keturių tipų gydytojus pagal ligų nustatymo būdus ir naudojamus atributus: Manga naudojo augalus, Nzenga – moliūgų barškučius, Ntwe – sapnus ar regėjimus, Ngoko – vištas.
Vėliau dar apžiūrime Bagika ir Bagalu šokėjams dedikuotą muziejaus pastatą. Tai dvi devyniolikto amžiaus viduryje susiformavusios šokėjų vyrų bendruomenės, kurios šiek tiek naudojo ir maginius dalykus savo šokiuose bei varžėsi vieni prieš kitus. Deja, šįkart tradicinių šokių nepavyksta pamatyti, bet iš muziejaus darbuotojų sulaukiame kvietimo į vasaros gale vyksiantį tradicinį muzikinį renginį.
Viename iš namelių dar randame buvusių Sukumu karalių dinastijų sąrašus, kuriuose paskutinis įrašytas 1995 metais. Greičiausiai su vietinių žmonių tapimu krikščionimis visos senosios tradicijos pamažu išnyko. Pabaigoje dar aplankome katalikiškąją muziejaus dalį:
Aš, kaip ornamentų mėgejas, vis negaliu atsižiūrėti į tuos spalvingus primityvius Sukuma genties menus ant namelių sienų.
Likusią dienos dalį dar norime pagauti saulės spindulių, kad Gabrielė, kaip pati sake, galėtų “pasikrauti”. Bet nuvykę į rekomenduotą Jembe ni Jembe viešbutį, ten randame šiuolaikinės muzikos ir dainų jaunimo varžytuves ar konkursą. Tačiau jokio įrengto paplūdimio, nors viešbutis ant Viktorijos pakrantės. Tiesiog skaniai užkandame Mwanzos delikateso – tilapijos žuvies. Gardu! Bet visgi tęsiame tolesnę pasideginimo vietos paiešką ir sugrįžtame į jau aplankytą Tilapia viešbutį, kuriame daug baltųjų žmonių. Ten pagaliau randame nors baseiną, tik saulė jau greit leisis, tad bandome dar pasideginti.
Ką gi, kitą dieną jau susipakuojame ir nuo pat ryto vėl atsiduriame šiame viešbutyje prie baiseino. Tik jau abu ramūs ir nekalbūs, gal dėl nuolatinio derinimosi „koja kojon“ ar dėl besibaigiančių atostogų nostalgijos.
Apie pietus atsisveikiname su Gabriele ir ji išjuda link oro uosto. Keliaus atgal į Lietuvą. Aš lieku Tilapijoje prie baseinėlio, nes dar turiu laiko iki nukelto skrydžio. Per tą laiką spėju pasidairyti iš viešbučio terasos į Vikrotijos vandenis, apmąstyti kelionės įspūdžius ir išvadas. Tada 1,5 val. trukmės skrydis ir po vidurnakčio pasiekiu namais tapusį, tiesa, jau nebe lietingą Dar es Salaam.
Turbūt kelionę apibūdinčiau kaip pokerio kombinaciją "Karališka eilė", nes viskas taip netikėtai susiklostė ir puikiai susidėliojo:
Turbūt kelionę apibūdinčiau kaip pokerio kombinaciją "Karališka eilė", nes viskas taip netikėtai susiklostė ir puikiai susidėliojo:
- Kelionė dviese su žavia kelionės partnere ir galimybė geriau susipažinti;
- Puikus oras ("Kai pasiimi skėtį, lietaus nebūna");
- Veiklų įvairovė: kultūrinė, gamtinė, pažintinė, poilsinė, socialinė;
- Gyvenimo sąlygų kraštutinumai: nuo palapinės, "couch surfing" pas draugus, katalikiško hostelio, poilsinio namelio (svah. banda) iki karališkos Lodžės;
- Transporto priemonių įvairovė: autobusas, džipas, mikriukas, taksi, keltas, motociklas (svah. boda-boda), motorinė valtis, lėktuvas.
