Debesimis apklota didelė duobė masajų žemėje
Kad ir kaip bebūtų jauku Karatu lodžėje, 8 val. su gidu sutarę išjudėti Ngorongoro link, tad keliamės anksti, papusryčiaujame, pasiimame priešpiečių maisto rinkinius. Darbininkė net ryte prieš safarį dar vis palinkusi prie savo nešiojamo kompiuterio, siunčia paskutinius darbinius laiškus. Aš tuo tarpu derinu paskutinius maršruto pakeitimus ir kainą su mūsų kelionės koordinatoriumi.
Pirmiausiai užsukame į vietinį banko skyrių sumokėti mokesčius už įvažiavimą į saugomą teritoriją (200 USD automobiliui ir po 50 USD žmogui). Nors šio mokesčio prasmė tokia, kad skaidriai rinkti mokesčius už parkus, bet lankytojų atžvilgiu tai iki absurdo juokinga, nes mūsų gyvenamame mieste, net tame banke, kuriam priklauso ši sąskaita, nieks negalėjo atskleisti sąskaitos numerio, į kurią reikia mokėti...
Pasiekiame Ngorongoro teritorijos vartus, kur pasitinka beždžionių pulkelis. Toliau važiuojame aukštyn į vis tirštėjantį rūką. Kraterio apžvalgos aikštelėje vairuotojas net nestoja, nes matosi tik baltas rūkas ir nieko daugiau... Užpuola mintys, kad brangiausia kelionės dalis nueis šuniui ant uodegos.
Bet leidžiantis nuo kraterio keteros rūkas vis retėja, pradedam regėti miško vaizdus, vienur kitur pralenkiame masajų piemenis su galvijų bandomis, pievose ganosi ir pavienių gyvūnų. Pravažiuojame ir vieną masajų gyvenvietę, vadinamą Maasai Boma, kuri, aišku, itin mane sudomina. Tokią gyvenvietę sudaro grupelė didelės šeimos namelių manyata. Į šią neužsukame, bet gidas prižada tai padaryti pakeliui į Serengeti.
Toliau judame nuo kraterio keteros, kurios aukštis - apie 600 m. Pagaliau suprantame, kad rūkas – tai debesys, nusėdę ant kraterio kraštų. Juose, tiesa sakant, temperatūra tik keliolika laipsnių C, nemažas vėjas ir nepadeda net šiltas bliuzonas. Vairuotojas papasakoja, kad prieš milijonus metų šio vulkaninio kraterio vietoje stūksojo aukštesnis net už Kilimandžarą kalnas, bet dėl kažkokių gamtinių procesų jis susmuko gilyn ir taip atsirado ši didelė duobė. „Ngorongoro“ masajų kalboje būtent ir reiškia „didelė duobė“.
Bet pagaliau atsiveria įspūdingų kraterio vaizdų:
Labai nustebina gyvūnijos įvairovė tokiame mažame maždaug 18 km skersmens plote. Visur tiesiog knibžda, kaip išsireiškė Gabrielė. Vien kraterio dugne pamatome beveik visą Tanzanijos didįjį penketuką: buivolą, liūtą, raganosį, dramblį. Nesutinkame tik leopardo.
Pasirodo, seni drambliai atsiskiria nuo būrio ir atkeliauja čia, į kraterį, leisti paskutinių savo gyvenimo dienų. Mat, jų dantys labai jautrūs, o čia drėgname slėnyje minkšesnė žolė, kurią jie sugeba kramtyti.
Čia taip pat stebime zebrus, antilopes Gnu ir Impala, begemotus ir kitus gyvūnus.
Sutinkame Ugandos nacionalinių paukščių, išdidžiai vaikščiojantį paukštį sekretorių, kitų nepažįstamų vandens paukščių. Flamingų pulkus kraterio ežerėlyje stebime gan iš toli.
Mūsų gidas tikrai žino, kada tinkamas laikas nustebinti. Atveža į žaliuojantį bei geltonomis ir violetinėmis spalvomis sužydėjusį kraterio kraštą, kur matosi debesimis apkloti kraterio šlaitai. Tada praneša, kad krateris nominuotas į pasaulio stebuklų sąrašą (tiesa, įtrauktas ir į Unesco paveldo sąrašą). Ilgai negalime atsigėrėti šiuo spalvingumu. Tokie kontrastai sukelia laimės pojūtį: pradžioj nusivili, kad dėl rūko nieko gero nepamatysi, o paskui še tau vaizdų ir emocijų! Džiugu, kad Gabrielė pagaliau atitrūko nuo darbų ir pajuto atostogas.
Pietų sustojame prie begemotų tvenkinuko. Gidas įspėja valgyti automobilio viduje, nes aplinkui ratus suka kažkoks vanagas, kuris gali kėsintis į maistą. Tačiau pats nesilaiko šių rekomendacijų ir besišnekučiuodamas su kitu vairuotoju valgo maistą pasidėjęs ant mašinos kapoto. Vos spėjam suregėti, kaip mūsų gido pašnekovui vanagiūkštis tiesiog iš rankų griebia mėsą ir dar įkerta į lūpą...
Žmonijos lopšys bekraštėje masajų žemėje
Tanzanija laikoma viena iš potencialių žmonijos pradžios vietų. Mat, čia, Ngorongoro konservacijos zonoje, aptiktas Olduvajaus tarpeklis (angl. Olduvai Gorge) su vienais seniausių pasaulyje žmonių pėdsakų. Stačiašlaitis Olduvajaus slėnis žymus savo priešistorinių hominidų archeologinėmis radimvietėmis. Maždaug prieš 1,9 mln. metų čia gyveno Homo habilis žmonės. Slėnyje randama pirmykščių žmonių fosilijų, jų naudotų akmeninių ir kaulinių įrankių liekanų. Čia taip pat rasta ir uolų tapybos pavyzdžių. Manoma, kad prieš 1,9-1,7 mln. metų Olduvajuje gyvenę hominidai užsiėmė daugiausia valgomųjų augalų rankiojimu, o mėsa sudarė menką dalį jų raciono.
Pravažiuojant šią vietą, gidas pasidalina savo patirtimi, kad kartu su britų mokslininkai jam teko dalyvauti šio slėnio kasinėjimo darbuose.
Tuomet aplankome mano išsvajotą masajų Boma. Mus pasitinka jų lyderis vardu Noeli ir derasi dėl kultūrinės ekskursijos kainos. Sutariame 25 USD už abu. Prižada mums padainuoti kelias dainas, aprodyti namus, mokyklėlę ir rankdarbių mugę, su galimybe nusipirkti suvenyrų, tai pat leidžia fotografuoti. Man kaip tyčia išsikrauna foto aparatas. Bet nieko - įspūdžius svarbu išlaikyti viduje :)
Apie masajų karių morans gerklinį dainavimą ir šokius jau pasakojau anksčiau. Tiesiog klausausi ir stebiu žadą praradęs. Aišku publikos įtraukimas kartu pašokti su šia spalvinga ir daininga tauta neapsakomas. Gal keista, vartotojiška ar netikra taip atvažiuoti ir už pinigus patekti į tokį standartinio scenarijaus kultūrinę programą. Bet kita vertus, kaip pasakoja Noeli, šioje saugomoje teritorijoje jiems neleidžiama tarkim žemdirbystė, o tik gyvulių ganymas. Taip pat jie skatinami užsiimti rankdarbiais bei kultūrine veikla. Tad turizmas yra tai, iš ko jie gauna daugiausia pajamų.
Vadas aprodo gyvenamuosius namelius. Pakviečia į vieno vidų. Sako, kad tai laikini nameliai. Jie pagaminti tik iš nendrių ir šakų. Namelis turi 3 kambarius: didžiąją erdvę su lauželiu maistui ruošti ir du miegamuosius (tėvų ir vaikų). Šeimininkė kaitina pieną, o jaunasis masajus papasakoja apie jų tradicinį patiekalą iš pieno ir mėsos, bei geriamą šviežią galvijų kraują.
Toliau mus palydi iki priešmokyklinio vaikų darželio, kur jie mokosi anglų ir kisvahili abėcėlės bei skaičių. Gretimuose didesniuose kaimeliuose jie turi ir vidurinio išsilavinimo mokyklas, kurios turi 6 lygius, atitinkančius maždaug po dvi europietiško modelio klases. Pats vadas dar tik baigęs mokyklą ir ieško, kur galėtų studijuoti. Sakosi norintis būti mokytoju. Padrąsinu jį dėl tokio sprendimo. Tiesa, masajai labai sunkiai priima švietimą į savo gyvenimą, bet jei nuo mažų dienų lavinami, jie itin stropūs moksle. Vėliau dar nepigiai apsiperkame rankdarbių mugėje.
Ngorongoro - čia tikroji MAMA AFRIKA!
Taigi. Po visų įspūdžių dar stabtelime prie Serengeti vartų susimokėti įvažiavimo mokesčių ir toliau skubame į stovyklavietę. Įvažiuojame į tas atviras plačias erdves, su antilopių pulkais iš visų pusių iki horizonto, kiek akys mato. Gidas vėl žino, kada tinkamai iliustruotoje aplinkoje pranešti: „Serengeti“ masajų kalboje reiškia „bekraštė žemė“!
Dar prieš pat saulėlydį atvykstame į kempingą. Kaupiasi lietaus debesys, todėl skubame statyti palapinę. Teritorija neaptverta, tad esame įspėti, kad naktį gali aplankyti žvėreliai :) Jau grįžtant iš prausyklos, panašu, hiena išgąsdina Gabrielę.
Blykčioja žaibai, bet nelyja. Mes šnekučiuojamės, gurkšnodami džiną su toniku, užkandžiaudami tuną iš skardinių ir daržoves. Gan anksti susiruošiam miegui, ryt prieš saulėtekį lėksim toliau stebėti rytinio gyvūnijos gyvenimo.
