Laukiniai ir romantiški Rubondo salos nuotykiai
Ryte apie 8 val susiruošiame į autobusų stotį, kur mus veža jau pažįstamu tapęs taksistas. Perkant bilietus sutrinku, kai pardavėjas pasako, kad išvykimas 3 val., bet Gabrielė primena, kad čia svahilių laiku, tad oficialiai tai būtų 9 val. ryto. Bet taip greitai išvykti nepavyksta, nes su laisvomis vietomis autobusas net nesiruošia išjudėti. Užklaustas autobuse karts nuo karto pasirodantis bilietų žmogus atsako, kad išvyksime 4 svah. val. (10 val.). Džiaugiamės, kad nesugalvojom vykti į tą salą prieš pat kelionės pabaigą, nes būtų buvę sunku prognozuoti grįžimą. Per tą laiką Garbielė vėl spėja įnikti į darbinius laiškus. Kartu net peržiūrim naujai kuriamą įmonių grupės reklaminį klipuką ir kaip išorinis kritikas pakomentuoju porą vietų :) Taip pat spėjame prisižiūrėti vietinės kultūros apraiškų. Antai autobusų stotyje vyksta keleivių draskymai į visas puses, kad važiuotų su jų, o ne konkurentų autobusu. Net motina su mažu vaiku tampoma už rankų dviejų vadybininkų. Paskui kažkas bando atimti kito žmogaus prekių prikimštą krepšį, o aplinkiniai puola stabdyti abudu įsisiautėjusius peštukus. Šalia autobuso ar net užsukę į vidų vienas po kito prekeiviai siūlo vandenį, limonadus, vaisius, užkandžius, visokias kitokias valgomas ir nevalgomas gėrybes, kurias tik gali panešti.
Laukiam dar iki pat 11.30, kai pagaliau pajudame. Prieš akis apie 300 km iki tikslo salos. Prieš išvažiuojant į autobusą įlipa krikščionių pastorius ir kurį laiką garsiai dėsto tiesas apie sugrįžtantį mesiją: Masihi atarudi! Paskui, aišku, prisirenka aukų ir net nepastebiu, kada išlipa.
Vienoj vietoj autobusas sustoja ir visi žmonės pradeda išlipinėti. Pradžioje nesuprantam, kas vyksta, bet vėliau paaiškėja, kad privažiavome keltą ir reikia papildomai už jį susimokėti. Reikia persikelti per vieną įlanką, kad nereikėtų toli aplinkui važiuoti. Taigi 20 min gaivaus vėjelio kelte. Vėl grožimės Viktorijos pakrantėmis, nuklotomis uolomis ir rieduliais.
Bevažiuojant užeina gan stiprus lietus, bet mūsų musulmonas vairuotojas, regis, net padidina greitį ir siūbuodami skriejam tolyn. Žinant jų požiūrį į techninius transporto priemonių reikalavimus, kyla šioks toks nerimas. Bet po kurio laiko lietus liaujasi. Regis, vis dar esam ant kelio.
Prieplauka neapsakoma :) Verda gyvenimas su garsia indiška ir arabiška muzika. Vietiniai čia iškrovinėja maišus džiovintų mažų žuvyčių ir ant pečių neša į kaimelio pusę. Prisišvartavę keli mediniai krovininiai ir žmonių gabenimo laiveliai. Šalia laukia motorinė valtis, iš kelionės rekomendacijų jau žinome, kad turime ją imti. Netgi valtininkas paaiškina, kad turistams neleidžiama vykti su tais krovininiais laivais, o tik su motorine valtimi. Pakeliui pralenkiame ir susimojuojame su žvejų valtimis.
Transportavimas valtimi, įskaitant ir pavežiojimus džipu iki gyvenamosios vietos, kainuoja po 50 USD žmogui. Įėjimas taip pat 30/15 USD.
Taigi, motorinė valtis, džipas ir mes beveik negyvenamoj saloj, kur tik parko darbuotojai ir laukinė gamta. Saloje pasitinka įvairių rūšių paukščiai. Džipo vairuotojas pakeliui iki namelio supažindina su vietine fauna. Išmokina vieno itin reto ir tik Rubondo saloje aptinkamo gyvūno – Sitatunga antilopės – pavadinimą. Keletą jų pravažiuojam ir stabtelim pažiūrėti.
Netikėčiausias susitikimas miške su drambliais. Vieną, kiek neramų ir gynybiškai nusiteikusį pravažiuojame, jis bando bėgti link mūsų ir skleidžia savo trimitiškus garsus. Ant kelio pasitaiko jų aplaužytų medžių. Nors man pasirodo, kad jie daro nemažai žalos miškui, bet parko darbuotojas paaiškina, kad tai natūralūs procesai. Sala anksčiau buvusi be miško, o tik išmedžiojus gyvūnus ir ją apleidus, beveik visa apaugo miškais. Tad dabar bandoma atkurti natūralias sąlygas ir dramblių populiaciją. Iš pradžioje apgyvendintų 4 dramblių, dabar saloje jau gyvena apie 20.
Apsigyvename poilsiniame namelyje, vadinamame Banda. Namelyje vieta vienam žmogui - 35 USD. Įsikuriame jau saulei nusileidus. Banda visai ant Viktorijos kranto, o prie pat turškiasi begemotų šeimynėlė, aplinkui sklinda įvairių paukščių ir vabzdžių garsai.
Tada dar užsisakome vakarienės vietinėje valgyklėlėje. Nors ant plastikinio inventoriaus, bet labai skaniai pavalgome po atviru dangumi. Tamsu, vis daugėja žvaigždžių, bet šioje vietoje jas užstoja medžiai. Tiesiog šnekučiuojamės klausydamiesi įvairiausių paukščių, svirplių ir stebime jonvabalius, kurių anksčiau tokio kiekio iš arti nesu matęs. Šviesdami jie zuja aplinkui.
Pasistiprinę grįžtame prie namelio. Apnaikiname vabzdžių spiečių, nutūpusį aplink įėjimo duris. Tada išsiruošiam naktibaldiškoms pramogoms. Čia puikiai atsivėręs tamsus dangus su gausybe ryškių ir nematytų žvaigždynų. Taigi, pakrantėje ošiant Viktorijos bangoms, romantiškai stebime žvaigždes. Tai mūsų jau anksčiau atrastas, kaip niekada ryškus, raudonai ir mėlynai blyksintis Sirijus, apversti (!) Didieji Grįžulo Ratai, ryškūs Jupiteris su Venera, kiti žvaigždynai, kuriuos stebėti padeda Google Sky programėlė. Jonvabaliai medžių viršūnėse kaip apsvaigę meteoritai: įvairiais puslankiais lėtai susimaišo su žvaigždėmis ir vėl pradingsta. Taip pat, kaip stiklo varpeliai skamba kažkokių paukščių garsai nuo pakrantės krūmynų. Nerealu, šitiek ryškių ir gausių žvaigždžių net Lietuvoje sunku pamatyti! Toks vaizdo ir garso derinys užburia!
Naktį pabundu ir klausausi bangų mūsos, dar girdžiu kažką bildant ant stogo bei baubiant už Bandos. Prisimenu, kad už devynių mėnesių mano gimtadienis :)
Ryte išgėrę kavos su ginkluotu gidu išeiname į pėsčiųjų žygį. Perspėja, kad saugotumėmės pitonų. Pirmas žygio taškas – Pongo apžvalgos aišktelė. Vieta taip pavadinta, nes šioje vietoje gyvena daug antilopių Pongo, kurių galima pastebėti nuo apžvalgos vietos. Iš čia taip pat matoma giliausia Viktorijos dalis, vadinamos Irumo (vietinės Zinza genties kalba tai reškia „šalia vedančiojo apeigas“). Tolumoje galima įžiūrėti krokodilų salą, apačioje matosi šventojo vandens įlanka.
Dar apžiūrime netoli esančią Ntungamirwe šventą vietą. Ji buvo naudojama vietinės Zinza genties tradiciniams apeiginiams ritualams. Šalia uolos čia išlikęs tradicinis puodas buvo naudojamas aukoms sudėti. Šios vietos buvo apleistos 1977 metais, čia įkūrus nacionalinį parką. Aplinkui keistus garsus skleidžia kažkokie vabzdžiai.
Toliau per lijanomis apžėlusius miškus leidžiamės į įlanką, vadinamą Maji mataketifu (svah. šventas vanduo). Gidas, užklaustas ar čia auga grybai, atsako, kad ant dramblių išmatų labai gerai auga kažkokie valgomi grybai. Pasijuokiame :D
Tame slėnyje prie vandens taip pat buvo atliekamos religinės apeigos ar aukojimai vandenyje. Gabrielė čia pameta savo širdį..., tiksiau sakant, širdelę nuo savo pakabuko.
Grįžtant pakeliui sutinkame spiečių vabzdžių, nors nė vienas neįkanda, bei širšių lizdą. Tai pat gidas rodinėja pirštu, kad saugotumėmės gyvatės, kuri spėja pasprukti į žolę.
Grįžus namo miškas jau pilnai nubudęs ir visi naktį krebždėję mūsų kaimynai parodo savo akytes ar uodegytes:
Norisi pasimaudyti ar pabraidžioti, tačiau neišdrįstam, nes kai kurie kaimynai tam gali paprieštarauti :D Juokaujam: gerai, kad nėra mob. ryšio ir interneto, tai belieka ieškoti ryšio su gamta :)
Apie 13 val. jau atsisveikinam su sala, kad spėtume iki vėlumos grįžti į Mwanza. Jau beišvažinėjant džipu sutinkame būrius įvairiaspalvių drugelių, besišildančių ant įkaitusio kelio. Taip pat pavyksta pamatyti, pasak gido, labai retą vaizdelį – pievoje besimaitinantį begemotą.
Dar šiek tiek giedro dangaus, vėjo plaukuose, Viktorijos purslų ir mes jau Kasendos prieplaukoje, kur vėl pasinaudojam Boda-boda paslaugomis ir „rūkstam“ iki autobusų stotelės. Nusipirkę bilietus laukiame pavėsinėje prie parduotuvėlės. Vis kalbina vienas komunikabilus jaunuolis su boda-boda, domisi apie mane, Gabrielę ir mūsų ryšį: sesuo, draugė, panelė ar žmona :). Bet angliškai nemoka, tad sunku su juo susikalbėti. Šis atokus kaimelis išsiskiria motociklų kultūra. Visi važinėja tik blizgančiais motociklais su būtinai išsaugotomis firminėmis lentelės priekyje.
Pagaliau, itin punktualiai, sulaukiame autobuso. Priešais mus įsitaiso jauna mama su penketu vaikučių pabiručių. Jauniausias vis šypteli atsisukęs, bando paliesti ranką. Vyriausioji kiek baugiai mus stebi, nors bandome užkalbinti svahiliškai. Taip saulei leidžiantis mes jau vėl keliamės keltu, kuris visai netoli Mwanza. Grįžtame jau tamsoje. Aišku, toliau norisi šiek tiek poilsio.
Per kalvas, miškus bei marias taksi, autobusu, keltu, boda-boda, motorine valtimi, džipu ir pėstute!