Šokančių uolų miestas
Kadangi turime laiko su rezervu ir konkretaus plano šiai dienai nėra, tad nusprendžiam patyrinėti miestą ir susirasti keltų į norimas aplankyti salas. Savo namais nusėtais kalniukais Mwanza mums primena Graikiją. Bevaikščiodami prieplaukose ir beklausinėdami praeivių apie keltų bilietus ir grafikus, susipažįstame su jūrų policijos pareigūnu, kuris už apmokėtas kuro išlaidas maloniai pasisiūlo supažindinti su miestu, keltų maršrutais ir pan. Čia tenka susivokti, kad keltų grafikai pateikiami svahilių laiku.
Mūsų gidas remokenduoja apsilankyti Malaika viešbučio pleže ir restorane, iki kur mus pavežėja. Tiesa, norime gal išsitiesti saulėje, bet čia tam sąlygos nesudarytos, yra tik baseinas. Tad tiesiog restorane paragaujame žuvies ir besišnekučiuodami gėrimės Viktorijos vaizdais iš terasos.
Grįžtant taksi vairuotojo užklausiame, ar toli iki norimos aplankyti Jiwe Kuu (svah. didžioji uola) ir sumąstome ten nusigauti. Pavėžėja iki pat objekto, palydi, siūlosi palaukti nors ir valandą. Neprieštaraujame.
Jiwe Kuu vietinių dar vadinama šokančiomis uolomis. Nuo pirmų akimirkų suprantame, kad tikrai vertėjo čia atsidurti. Vaizdas užburiantis.
 |
| „Gal su muzika uoloms bus linksmiau šokt? :)“ |
Kaupiasi tamsūs debesys ir netrukus užeina nedidelis grybų lietus. Nusprendžiame, kad jis mums nebaisus. Išsitraukiu savo airišką lumzdelį ir sugroju keletą paskutiniu metu įstrigusių lietuvių liaudies melodijų. Gabrielė paskui pakomentuoja, kad derinuosi prie šitos aplinkos. Net nepastebime, kaip per tą laiką lietus liaujasi, tad tęsiame uolų tyrinėjimą.
Ant vieno iš riedulių išlikę paslaptinti įspaudai. Mūsų taksistas bando paaiškinti, kad akmens negalima liesti. Vėliau atrandu istoriją, kad tai šamanų Mwanamalundi rankų ar pėdų atspaudai, o gal net kažkoks senovinis stalo žaidimas.
Ant vieno iš riedulių išlikę paslaptinti įspaudai. Mūsų taksistas bando paaiškinti, kad akmens negalima liesti. Vėliau atrandu istoriją, kad tai šamanų Mwanamalundi rankų ar pėdų atspaudai, o gal net kažkoks senovinis stalo žaidimas.
Tarp didžiulių riedulių kai kur ant uolų šokinėja ožkos, pilna gyvenamųjų namukų.
Uolos įšilę nuo saulės, kai kur jų duobutėse užsilikę nemažos lietaus balos.
Taksi grįžtame į centrą, bet nusprendžiame, kad mažai šiandien vaikščiojom, tad prasukame per centrą. Pasižvalgome po seną ir bruzdantį miestą, kuris modernėja gan lėtai. Tik kažkaip nuo šios dienos įspūdžių susisuka galva ir viename žiede nusukame ne ten. Kai suprantam, kad jau per ilgai einam, išsitraukiam mobilųjį žemėlapį, kuris parodo, kad „grybaujam“ kažkur tarp kalvų kitame iškyšulyje. Nieko tokio, kitąkart jau geriau žinosime apylinkes! 
Atsipūtę vakare dar sugalvojame apsilankyti klubelyje, tad galiausiai atsiduriame Gold Crest viešbutyje. Tačiau klubas tądien nedirba, tad tiesiog užsisakome picos ir paragaujame gėrimų. Besėdėdami vos nesusiginčijom dėl ryškios blyksinčios žvaigždės: ar tai lėktuvas, ar palydovas, ar žvaigždė. Google Sky programėlė išaiškino faktą, kad tai Sirijaus žvaigždė.
Ilgai užsisėdėti negalime, nes mūsų katalikišką hostelį užrakina prieš 23 val. :) Be to, rytoj nuo pat ryto laukia nuotykiai. Mat, Gabrielės iniciatyva nusprendžiame nuvykti į Rubondo salos nacionalinį parką, o ne artimesnę salą, kaip planavome anksčiau.