Ilgasis Velykų savaitgalis. Žygiuojame į Uluguru kalnus (II dalis)

Žygiuojame į Uluguru kalnus / Tunakwenda kwa milima ya Uluguru

Po praeitos dienos safario nakvojame Morogoro miestelio, kuriame gyvena apie 300 tūkst. gyventojų, nebrangiame ir ne sezono metu ištuštėjusiame viešbutyje. Ryte bandome atsikelti prieš 7 val. (1 val. svah.l) ir dar suspėti papusryčiauti. Dėl mažesnių išlaidų ėmėme dviviečius kambarius su dvigulėmis lovomis. Tad ryte vaikinai dalinasi įspūdžiais, kaip tarpusavyje dalinosi lovą ir antklodę :D


Gidas, turėjęs prisistatyti 7 val., pasirodo tik valanda vėliau, teisinasi, kad jam taip kažkas pasakė. Na, išgyvensim. Šurmuliuojančiom ir apšiukšlintom miestelio gatvėmis išžygiuojame link Uluguru kalnų. Aukščiausias jų taškas - 2,6 km. virš jūros lygio.


Gidas papasakoja, kad šiose vietose auga keletas saugomų augalų ir gyvena labai retos šikšnosparnių rūšys. Iš tikro, vakare buvom pastabėję katino dydžio šikšnosparnį prie viešbučio.

Rytas nekarštas, gal kiek debesuotas, todėl eiti smagu. Į kalną kylame taku, kuriuo dažnai pralekia motociklai. Tai labai patogi transporto priemonė kalnuose gyvenantiems žmonėms, nes dviračiu minti būtų tikrai sunku. Eidami sutinkame nemažai vietinių mandagių žmonių. Stebime kalnų šlaituose įsitaisiusius skurdžius namelius ir dirbamos žemės lopinėlius.

 

Po poros valandų kopimo, sustojame vietiniame kempinge su mažu bariuku terasoje. Atsigeriame ir paprašome parduoti vietinių vaisių. Jaunuoliai per kelias minutes įkopia į šalia augantį medį ir atneša mums papos vaisių. Besiilsint užeina lietus. Tokiu metų laiku labai sunku prognozuoti orus ir pasiimti reikiamų apsaugų, todėl kai kas turi su savimi kremo nuo saulės, bet mažai kas turi apsaugos nuo lietaus. Išsitraukiu lietpaltį, skėtį paskolinu panelėms, kai kas panaudoja polietileninį maišelį ir judame toliau.  

Pakelėje sutinkame vietinį su nešuliu šviežiai rinkų uogų: gervuogės, braškės, žąsų uogos. Draugai susigundo nusipirkti braškių.

Toliau pėdiname pro bananų laukus, o ir pinigų medžių čia sutinkame.

Kalnų vaizdai atima žadą ir vėl man sugrįžta mintis "Ar aš Pandoroj, ar Žemėj?".

Prieš vidurdienį pasiekiame savo galutinį tikslą - keliasdešimties metrų aukščio krioklį. Jame su kolega R. išsimaudome, nes bet kuriuo atveju jau esame pusiau šlapi nuo lietaus. Vietiniai draugai tokia pramoga nesusigundo. Apie vidurdienį (6 val. svah.l.) mes jau atsigaivinę ir pasiruošę leistis žemyn. Bet oras jau pasikeitęs - pradeda kaitinti saulė, tad gal neprašovė tie, kurie pasiėmė saulės kremo.

Einant gera stebėti, kaip vietiniai gyvena susilieję su gamta ir džiaugiasi tuo, ką turi.

 

Praeiname prieš Velykines atostogas šurmuliuojančios mokyklos kiemą, ant tiltelio užpuola jaunuoliai, prašo nusifotografuoti, aišku pabaigoje paprašo už tai pinigų.

Savo pasakišką kelionę baigiame leisdamiesi Morogoro geltonų ir oranžinių akacijų, vėliau mangų alėjomis. Gidas atskleidžia, kad mangai pasodinti, regis, amerikietės misionierės, bet sukelia skaudžių padarinių, nes sezono metu vaikai renka po mangų medžiais vaisius ir patenka į avarijas, o galingi medžiai audrų metu lūžta sudarydami eismo kliūtis.

Antroji po žaliosios mambos sutikta 10 cm gyvatė:

Netoli apsistojimo vietos sutinkame pažįstamų žmonių ir įsitikiname, kad net Afrika yra labai maža! :) Tai viena dalyvė iš FK mainų programos, su kuria susipažinome Johanesburge, atvykusi aplankyti draugų į Morogoro. Apsikeičiame kontaktais ir pažadame ją aplankyti Zanzibare.

Grįžę į viešbutuką, kelias valandas ilsimės. Planuojame vakare šauti į naktinį gyvenimą, bet mūsų vairuotojas apsinuodija maistu, kolegė M. sloguoja, o kai kam tiesiog tūksta ramybės ir dar šiek tiek poilsio. Tad naktinį gyvenimą išbando tik du asmenys. Tai toks mūsų Didysis šeštadienis. Taikių sapnų (svah. Lala salama)!

Velytų rytą pabundu pažadintas musulmoniškų graudžių, bet nuoširdžių giesmių. Visi vėluoja keltis. Išvykstame į Dar es Salaam tik po 10 val. (4 val. svah.l.). Grįžtant gal tris kartus sustabdo policija, mat, šventinė diena ir kelyje gali būti daug neblaivių  arba vairavimo teisių neturinčių vairuotojų. Bet viskas baigiasi sklandžiai. Jau po keturių valandų kelionės grįžtame į namus, atsukame laikrodžius į oficialųjį valstybinį laiką ir skubame ruošti Velykų stalą.

Su šv. Velykom!

(svah. Heri ya siku kuu ya pasaka)!